Treneris Zenonas Zenkevičius: myliu savo darbą ir savo gimtąjį rajoną
Viskas prasidėjo, be abejo, vaikystėje, ten tenka ieškoti priežasčių, atvedusių trenerį Z. Zenkevičių į tai, ką dabar jis turi ir kuo užsiima. Sportuoti pradėjo dar mokykloje. „Labai gerai prisimenu, kad man tada buvo 13 metų. Pradėjau sportuoti ne todėl, kad mėgau sportą, ar buvau labai sportiškas. Kaip bebūtų keista, mane pastūmėjo sportuoti knyga „Paauksuoti startukai“. Knyga buvo apie bėgiką, kuris 4 kartus nugalėjo olimpiadoje. Ta knyga paliko didelį įspūdį. Ir nuo tada pradėjau domėtis lengvąja atletika. Skaičiau labai daug literatūros, iš kurios gavau daug žinių, kaip reikia pradėti sportuoti,“ – prisimena Z. Zenekvičius. Tuo metu jis mokėsi Vidutinės aštuonmetėje mokykloje. Trenerio dar neturėjo, bet jau būdamas 14 metų laimėjo rajono kroso varžybas. Tada jį pastebėjo treneris Vladimiras Nekrašas. Z. Zenkevičius pateko į trenerio V. Nekrašo sporto grupę, kurioje treniravosi lengvaatlečiai. Ir Z. Zenkevičius pradėjo rimtai treniruotis ir iškart tapo Lietuvos jaunučių čempionato nugalėtoju.
Baigęs mokyklą įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, į sportinį fakultetą, lengvąją atletiką. Baigęs universitetą grįžo į Švenčionis ir pradėjo dirbti sporto mokykloje. Buvo paskirtas sporto mokyklos direktoriumi, bet pedagogo darbas buvo mielesnis, todėl perėjo dirbti į Švenčionėlių pirmąją vidurinę mokyklą. „Čia „radau“ būsimus Lietuvos čempionus: R.Turlą (23 kartus Lietuvos 200 m ir 400 m čempionas), E. Sabaliauską (7 kartus Lietuvos kroso čempionas), V. Jurkevičių (vaikų dvikovės čempionas), R. Sabaliauską (Jaunių 1500 m. čempionas), A. Pozniakovą (Jaunių daugkartinis čempionas, dalyvavo Jaunių pasaulio čempionate Budapešte),“ – dalinasi mintimis Z. Zenkevičius.
Dėl politinių pažiūrų neteko darbo, bet vaikus toliau treniravo. Vėliau teko emigruoti į Ameriką. Į Lietuvą apsisprendė grįžti tada, kai vieną dieną jam paskambino dukra ir pasakė: „Tėti aš pradėjau sportuoti.“ Jo dukra domėjosi sportu nuo mažens. Dukrą imdavo kartu į treniruotes. Jos niekas sportuoti neskatino, tai buvo jos pačios rimtas apsisprendimas.
„Kartais mano paties įsipareigojimai sau priverčia mane verstis per galvą ir iš paskutiniųjų jėgų daryti tai, ko niekam garsiai neprižadėjau, todėl ir grįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti Vilniaus rajone, dabartinėje Vilniaus Stepono Batoro gimnazijoje. Ten dirbdamas mokytoju treniravau ir tuos pačius ugdytinius iš Švenčionių rajono, atsirado ir naujų, kurie iki šiol siekia pačių geriausių rezultatų. Pasikeitus rajono valdžiai, grįžau į gimtinę, kur visada norėjau dirbti, o Vilniuje treniruoti sportininkai liko tie patys, todėl ir dabar juos treniruoju,“ – pasakoja Z. Zenekvičius.
Kokią vietą šiandien sportas užima jo gyvenime? Sportas šiandien yra Z. Zenkevičiaus gyvenimo būdas. Kiekvieną dieną jo galvoje nuolat sukasi mintys, kaip reikės pravesti treniruotę, kokias užduotis skirti bėgikams treniruočių metu. Sportą vertina kaip gyvenimo būdą, kaip laisvalaikio praleidimą ir, be abejo, kaip darbą, kuriame visada yra, kur tobulėti ir dėl ko jaudintis kiekvienų varžybų metu
.
