Pabradėje lengvaatlečius į meistriškumo aukštumas vedantis Lietuvos ėjikų rinktinės treneris V.Meškauskas įsitikinęs, kad sekasi tiems, kurie dirba.
Šiemet pasaulio čempionate Londone Lietuvai atstovavo trys Švenčionių rajono Pabradės ėjikai – seserys dvynės Živilė ir Monika Vaiciukevičiūtės bei Arturas Mastianica, o kitąmet dalyvauti Europos lengvosios atletikos čempionate Berlyne normatyvą įvykdė ir Genadijus Kozlovskis.
Šių sportininkų treneris – šešis kartus šalies čempionas (1991–1994 m.), Barselonos olimpinių žaidynių dalyvis Viktoras Meškauskas. Jo 1991-aisiais Druskininkuose pasiektas 30 km distancijos Lietuvos ėjimo rekordas (2 val. 9 min. 5 sek.) iki šiol nėra pagerintas.
Lengvosios atletikos federacijos viceprezidentė ir generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva giria šį sportinio ėjimo puoselėtoją – darbštų, motyvuotą trenerį, kuriam rūpi ne tik auklėtinių rezultatai, bet ir jų ateitis baigus sportinę karjerą.
46 metų Lietuvos sportinio ėjimo suaugusiųjų rinktinės treneris vieną savo svajonę jau įgyvendino: du jo auklėtiniai – Ž.Vaiciukevičiūtė ir A.Mastianica dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Ar galima sakyti, kad Pabradė – ėjikų miestas? – paklausėme V.Meškausko.
Čia kultivuojamos ir kitos sporto šakos: futbolas, krepšinis, boksas, lengvoji atletika. Tačiau nedidelėje, vos 5,8 tūkst. gyventojų turinčioje Pabradėje ėjikai tikrai gerai žinomi. Kai dar pats aktyviai sportavau, kartelę pakėliau aukštai. Gal kitiems keistai atrodo, bet mums normalu su savo mokiniais per treniruotes kalbėti apie olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus.
Prisimink tuos laikus, kai pats aktyviai sportavai, tapai olimpiečiu.
Gimiau ir augau Pabradėje. Sportiniu ėjimu mane sudomino treneris Juzefas Romankovas, kuris, baigęs tuometį P.Lesgafto kūno kultūros institutą, atvažiavo dirbti į Pabradę. Mokykloje jis prikalbino lankyti treniruotes ketveriais metais už mane vyresnį brolį Edvardą. Ėjimu susižavėjo dar vienas mano brolis, dvejais metais vyresnis Alikas. Jie važinėjo į treniruočių stovyklas, varžybas, dalydavosi savo įspūdžiais ir man, vienuolikmečiui, įžiebė smalsumo ugnelę. Vėliau broliai pasitraukė iš sportinio ėjimo, o aš likau.
Mano gyvenime dar buvo ir futbolas, bet dėl trenerio J.Romankovo charizmos, gerų santykių su auklėtiniais nenorėjau skirtis su ėjimu. Mokykloje gerai sekėsi tikslieji mokslai, dalyvaudavau Švenčionių rajono matematikos, chemijos, fizikos olimpiadose, tapdavau prizininku.
Baigęs vidurinę mokyklą įstojau studijuoti ekonomikos į Vilniaus universitetą. Ir toliau aktyviai sportavau, patekau į SSRS jaunimo rinktinę, 1988-aisiais per Europos jaunimo čempionatą 10 km distancijoje užėmiau šeštą vietą. Dalyvavau Barselonos olimpinėse žaidynėse, 1993 m. pasaulio čempionate Štutgarte, 1994 m. Europos čempionate Helsinkyje.
Sportą su mokslu derinti buvo sunku, todėl priėmiau kvailą sprendimą – mečiau Vilniaus universitetą. Vėliau įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, kurį baigiau 2001-aisiais. Tais pačiais metais nutrūko mano sportinė karjera.
Kaip vertini savo pasirodymą Barselonoje, kurioje tarp 20 km distancijos ėjikų likai 26-tas.
Pasirodymą vertinu blogai. Man tada buvo 21-eri, tikėjausi dalyvauti bent dar vienose olimpinėse žaidynėse, bet antro karto nebuvo. Barselonoje padariau viską, ką galėjau, patekimas į olimpines žaidynes buvo pats svariausias laimėjimas.
Dar 1991 m. per varžybas Alytuje 20 km įveikiau per 1 val. 21 min. 44 sek., o olimpiniais metais pasiekiau 1 val. 22 min. rezultatą. Tačiau Barselonoje nuotolį įveikiau net 10 min. lėčiau nei asmeninis rekordas. Į olimpines žaidynes vyko 12 lengvaatlečių ir vos vienas treneris. Nebuvo galimybių išvykti į treniruočių stovyklą Ispanijoje, pajusti tenykštes sąlygas, geriau aklimatizuotis.
Dabar, kai dirbu treneriu, savo mokiniams sakau, kad iškovoti teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse – tai svajonės išsipildymas, nes ne kiekvienam sportininkui pavyksta pelnyti kelialapį į olimpiadą.
Kada pradėjai trenerio karjerą?
Apie trenerio darbą negalvojau, buvau įsitikinęs, kad sporto man bus per daug. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad juo tapau, o dabar neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti ekonomistu. Dar studijuodamas ketvirtame kurse pradėjau dirbti Vilniaus sporto mokykloje ir Pabradės vidurinėje mokykloje.
Vilniuje padirbęs metus norėjau gauti daugiau valandų, bet negavau. Švenčioniškiai pasiūlė grįžti į gimtinę – ir įsidarbinau Švenčionių rajono papildomo ugdymo centre. Tik pradėjęs dirbti 2001-aisiais įkūriau Pabradės sportinio ėjimo klubą. Kasmet daugybę vaikų stengdavausi išvežti į treniruočių stovyklas Palangoje, varžybas užsienyje, nupirkti aprangas.
Dabar dirbu Švenčionių rajono sporto centre ir treniruoju tik ėjikus. Būtų galima ugdyti ir maratonininkus, ilgųjų nuotolių bėgikus, bet nenoriu blaškytis. Kasmet rugsėjo mėnesį vaikštau po mokyklas ir išsirenku po 10–15 vaikų. Kai per metus iš naujokų pasilieka tik keli – vėl einu per mokyklas.
Jau per pirmąsias pratybas vaikams sakau, kad jeigu jiems nepatinka sportinis ėjimas, tegul nelanko treniruočių ir nevargsta. Mano kredo – jeigu atlieki darbą, tai jį reikia daryti gerai, nes sekasi tiems, kurie dirba.
Tavo auklėtiniams šie metai labai sėkmingi: Ž.Vaiciukevičiūtė laimėjo Europos jaunimo iki 23 m. čempionato bronzos medalį, trys sportininkai dalyvavo pasaulio čempionate.
Tikiuosi dar sėkmingesnių metų. Geriausi mokiniai – vos ne mano darbo pradžios vaikai. Visus užsiauginu nuo mažumės. Kai su žmona Jurgita, irgi buvusia ėjike, baigusia Lietuvos sporto universitetą, dirbome kūno kultūros mokytojais vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ gimnazija), suradome seseris dvynes Živilę ir Moniką Vaiciukevičiūtes. Jos tuo pat metu dar lankė futbolą, bet netrukus apsisprendė pasirinkti sportinį ėjimą. Abi jos – puikios ėjikės, turi didelį potencialą, kurį reikia išnaudoti: Živilės asmeninis rekordas, pasiektas per pasaulio čempionatą Londone, – 1 val. 31 min. 23 sek. (Lietuvos jaunimo iki 23 m. rekordas), o Monikos – 1 val. 32 min. 40 sek.
Monikos rezultatai nėra stabilūs, todėl ieškome priežasčių, aiškinamės. Kai Živilės paklausiau, ką jai davė Europos jaunimo čempionato bronzos medalis, išgirdau tokį atsakymą: didelį pasitikėjimą ir tikėjimą, kad viską galima pasiekti.
Labai išgyvenau, kad per šių metų pasaulio čempionatą po 35 km iš 50 km distancijos varžybų pasitraukė A.Mastianica. Jis buvo gerai pasirengęs, tačiau mėšlungis sutraukė koją.
Džiaugiuosi, kad mums padeda Švenčionių rajono savivaldybė, sportą supranta ir palaiko meras Rimantas Klipčius, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos lengvosios atletikos federacija, pagrindinė rėmėja kvėpavimo slaugos įrangos ir priemonių lyderė Europoje „Intersurgical“, vadovaujama generalinio direktoriaus Sigito Žvirblio.
Kiek ėjikų vienija Pabradės sportinio ėjimo klubas?
Apie 30. Nuo pačių mažiausių, kuriems 7–8 metai, iki suaugusiųjų. Klube esu vienintelis treneris, todėl gerai būtų dar vienas etatas. Dabar, kai grupėje treniruojasi keturi didelio meistriškumo ėjikai, jiems per metus rengiamos keturios arba penkios treniruočių stovyklos, į kurias su jais reikia kartu važiuoti. Kai išvykstu, treniruotes perduodu savo žmonai Jurgitai, kuri dabar dirba Vilniuje ir turi savo grožio saloną. Jai talkina sportinę karjerą baigusi, dabar Vilniaus rajono visuomenės sveikatos centre dirbanti Inga Mastianica – ėjiko A.Mastianicos sesuo.
Stengiuosi, kad mano auklėtiniai baigtų aukštąsias mokyklas. Diplomus jau turi G.Kozlovskis, dirbantis Pabradės „Ryto“ gimnazijoje kūno kultūros mokytoju, Arturas ir Inga Mastianicos. Monika Vaiciukevičiūtė studijuoja Klaipėdos universitete, o jos sesuo Živilė – Lietuvos edukologijos universitete.
Kiekvieną savaitę po du tris kartus važinėju į Vilnių ir Vingio parke dirbu su Živile, o savaitgaliais ji grįžta į Pabradę. Tik per treniruočių stovyklas matau Moniką, gal todėl jos rezultatai nėra stabilūs. Kai su Monika viską susidėliosime, jos rezultatai tikrai bus geresni.
Molėtų r. Joniškio mokykloje-daugiafunkciame centre kūno kultūros mokytoju dirbantis A.Mastianica triskart per savaitę veda pamokas. Treniruojasi Pabradėje, gyvena Pavoverės kaime, esančiame 5 km nuo Pabradės.
Esu tos nuomonės, kad sportininkas ir treneris turi turėti vieną tikslą, o ne atskirus. Su savo auklėtiniais visada tariamės, kas ko nori, kokių tikslų jie pasirengę siekti. Su jais daug kalbame apie gyvenimą, juos rengiu tiems išbandymams, kurie lauks baigus sportinę karjerą. Gyvename kaip viena šeima. Pratybas lanko ir abi mano dukros: 13-metė Nora šiemet dukart tapo Lietuvos vaikų čempione, o 16-metė Adrija – dukart prizininke. Tikiuosi, kad kitąmet Adrija iškovos teisę dalyvauti Europos jaunių čempionate Vengrijoje.
